Meistras Juozapas Terleckas buvo pakankamai nekalbus žmogus, tą žinojo jo šeima, jo pameistriai ir, aišku, visa mero klika. Todėl visi buvo nustebę, kai vakarykščiame priėmime miesto rotušėje jis atsidūrė kaimyninio miesto merės draugijoje ir mielai su ja šnekučiavosi. Ar čia ponios Lilijos žavesys ir kerai suveikė, ar naminio vyno taurė koją pakišo, tačiau visiems kilo daug klausimų. Gal net ir per daug… Apie ką gi garsusis Meistras Jozefas Terlis (taip jį vadino miesto valdžia, nenorėdama atskleisti žemos meistro kilmės) taip suokė su konkuruojančio miesto valdove? Ar tarp jų galimi šiltesni santykiai? Gal tai naujoji Meistro simpatija? Nieko keisto, juk po žmonos egzekucijos praėjo jau dveji metai… Meistras titulą užsimanė keisti į Karaliaus Regento? Šnabždesių už nugaros ir seniau buvo pakankamai nemažai, kai Meistro reputacija kabėjo ant plauko. Tik šį kartą Meistras visiškai nenustebo jau iš ryto sulaukęs Mero vizito.

Meras Aleksandras į Meistro namus atėjo ne vienas. Kartu su juo į kuklius namus sugužėjo ir jo šlykštusis vicemeras, ir dar keturi ginkluoti apsauginiai.

– Labas rytas, pone Meistre. Kokia nuostabi diena permainoms! -, be jokių šypsenų ir mandagumo frazių pradėjo Meras. – Kaip laikosi jūsų dukros? Berods Ugnė ir Akvilė?.. Tikiuosi, jos jau atsikėlusios. Prašau dabar pat joms liepkite ruoštis. Jos išvyksta pas mane į Mero Vilą. Ten joms bus užtikrintas saugumas, visapusiškas išlaikymas ir damoms tinkantis užsiėmimas. Turite valandą. Ponas Vicemeras su vyrais palauks, kol jos susiruoš ir paims jų asmeninius daiktus. O mudu eikime į sodą pasikalbėti.

Meistras bandė prieštarauti, tačiau greitai sumojo, kad tai tik tuščias burnos aušinimas, beje dar ir pavojingas sveikatai. Jis tik mostelėjo ranka link terasos užleisdamas Merą į priekį. Akvilė su Ugne jau viską girdėjo. Jos klausiamai pažvelgė į tėvą ir jis linktelėjo galva duodamas tylų sutikimą.

– Jozefai, Jozefai… Kai tavęs klausiu, kad bus gatavas naujas tiltas per upę, tu tyli. Kai išvarau tave iš savo kabineto po eilinės tavo sąmatos pateikimo – irgi tyli. Tylėjai net tada, kai tavo žmona tris dienas kabojo kartuvėse miesto aikštėje. O dabar ėmei ir prakalbai. Ir ne su bet kuo, o su ta apsišaukėle karaliene Lilija. Ką jai papasakojai? Prašei prieglobsčio Kauno Karalystėje? Ką jai pažadėjai? Už kiek ji tave nupirko?!.

– Kalbėjomės apie demokratiją ir miesto plėtrą, – nuleidęs galvą išlemeno Meistras. Jam paranoiškas Mero elgesys nebuvo naujiena, tačiau šis kartas buvo kitoks.

– Tu mane visai kvailiu laikai? Apie kokią dar demokratiją? Tu net meluoti padoriai nemoki! Akivaizdu, kad mūsų paslaptis tai kvaišai išdavei. Bet nesijaudink, aš geras žmogus. Šį kartą jokių bausmių nebus. Tiesiog tavo dukros pagyvens pas mane, aš jas asmeniškai paglobosiu, išleisiu jas už vyrų per pora metų. Jau laikas. Jei bandysi imtis kokių neapgalvotų veiksmų, jos netikėtai gali dingti. Vila didelė – ten lengva pasiklysti ir pasimesti. O tu daugiau su mūsų konkurentais nebendrausi. Nesijaudink, priėmimų rotušėje dar bus. Juk tu laisvas žmogus, o Vilnius – demokratiška šalis… Pats juk tai pseudo karalienei iš Kauno aiškinai, ar ne?..

– Supratau… – ištarė Meistras.

– Labai tikiuosi, kad supratai viską ir iki galo. O dabar, atleisk – darbai. Tu irgi darbo turi. Tik nuo tavo darbų spartos ir kokybės priklausys, kaip dažnai matysitės su panele Akvile ir Ugne. Iki pasimatymo. Kelią rasiu pats, gali nelydėti.

– Aš tik atsisveikinsiu su dukromis…

– Nereikia tų ašarų ir vaitojimų. Jos jau suaugusios – pačios išeis. O tu pasėdėk čia, pasimėgauk tyla. Jos dabar girdėsi daug ir dažnai. Moteriškas klegesys tave nuo darbų atitraukia. O planų mieste turime daug. Ar ne taip sakei Jos Didenybei?..

Meras apsisuko ir išėjo. Meistras lėtai prisėdo ant suolelio. Jo širdis daužėsi ir spaudė gerklę. Kada gi jis nustos draskyti šeimą? Pradžioje atėmė Anastasiją, dabar abi dukras… Meistras buvo sugniuždytas.

Ir už ką? Už tai, kad pabendravo su malonia moterimi iš Kauno?

– Meistre, kur Ugnė? – sodo tylą nutraukė į terasą išėjęs vienas iš pameistrių Andrėjus.

– Andriuša, Ugnę ir Akvilę išsivedė Meras. Jos gyvens pas jį. Savo marškinius dabar turėsi pats siūti. O mes turime darbo. Noriu Merą labai nustebinti artimiausiu metu. Ir jam priminti, kokia įvairiapusė yra ta jo demokratija…

Meistras su pameistriu Andrėjumi nuėjo į darbo kabinetą, kur netrukus gims dar vienas išradimas, iš esmės pakeisiantis Vilniaus gyvenimą.

***

Jau antrą dešimtmetį didieji miestai tapo savarankiški ir pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Vieni buvo valdomi demokratiškai, kiti iškėlė savo naujuosius monarchus. Trečius valdė tie, kas turėjo daugiau ginklų ir jėgos. Mažesnieji miestai, kurie sugebėjo apsisaugoti nuo šližų invazijos ir išlaikyti savo gyventojus, nuolatos pereidinėjo į didžiųjų miestų įtakos sferas. Buvo atvejų, kai per keletą metų miestas pakeisdavo net keletą globėjų. Aišku, ne be sunkių netekčių.

Vilnius turėjo prisijungęs į savo protektoratą Pabradę, Trakus, Ukmergę, Širvintas, Anykščius tačiau Utena vis ėjo iš rankų į rankas. Paskutinis „perėjimas“ prieš 2 metus nepavyko ir Utena liko Vilniaus rate. Tik Meistras už tai sumokėjo itin didelę kainą. Kartu su dar 50 uteniškių centrinėje miesto aikštėje buvo nužudyta ir jo žmona. Kaip perspėjimas, kuo miestelėnai mokės už išdavystę ir bandymus „nusisukti nuo Vilniaus demokratijos“.

Meistras Juozapas Terleckas buvo žinomas visoje Lietuvoje, kaip itin gabus inžinierius, tik jo pastangomis Vilnius išliko elektrizuotu miestu. Tiesa, elektra pasiekė tik demokratijai „pritariantiems ir palaikantiems“ žmonėms. Utenai nepasisekė ne tik dėl to, kad ten nėra didesnės upės, bet ir dėl noro „draugauti“ su Panevėžiu.

Didžiausias Lietuvos miestas Kaunas po truputį plėtėsi ir prisijungė daugiau protektorato miestų, nors su technologijomis jiems buvo kur kas sudėtingiau. Per du dešimtmečius kauniečiai priėmė neomonarchiją ir neokaraliaus Vidmanto šeimą. Prieš valdžią purkštavo retai, todėl visas miestas turėjo pakankamai daug resursų plėtrai ir žemės ūkiui vystyti. Kai žmonės nealkani ir saugūs, peštis galima nebent tik alubaryje dėl apvaliakrūtės kaimynės dėmesio. Deja Vilnius ir Panevėžys tokios išminties niekaip negalėjo suprasti. O Daugpilio banditams tokie Vilniaus ir Panevėžio apsistumdymai visada buvo tik į naudą…