– Laba diena, ponios, kaip šiandien sekasi, kas naujo? – greitakalbe išbėrė Sigitas vos tik įžengęs į seniūnijos biurą. Nelaukdamas, kol kas nors jam atsakys, iš karto nėrė į savo kabinetą ir sušuko „tamsinti langus!” Namų klimato valdymo robotas iš karto langus padarė matiniais. Galva plyšo, akys lipo, rankos, laikančios kavos indelį šiek tiek drebėjo. Sigitas įsidrėbė į kėdę. Jo kompiuterio ekrane jau buvo surinkta reikalinga informacija, pateikta jo darbotvarkė, bet jis net neužmetė akies, kaip buvo įpratęs daryti rytais. Tiesiog užsimerkė ir mėgavosi tomis 30 sekundžių ramybės. Tada įėjo viena iš seniūnijos darbuotojų, ponia Kristina. Tai jo asmeninė asistentė, kurią paveldėjo iš buvusio seniūno. Gudri 40-50 metų (amžiaus jis, žinoma, niekada neklausė) moteriškė – viską žino, viską girdi ir mato daugiau, negu kartais reikia.
– Pone seniūne, reikia jums skubiai vykti į Paverkalnį. Ten kilo viena rimta problema… – atsargiai, lyg nenorėdama prižadinti kėdėje išsidrėbusio Sigito, išdeklamavo ji. – Ir štai jūsų tabletė su vandenėliu…
Sigitas atsimerkė ir ant stalo pamatė padėtą tabletę ir popierinį vandens puodelį. „Iš kur ji žino, kad man galvą skauda?“ – nusistebėjo seniūnas ir pasijuto labai nepatogiai.
– Vakar pas kaimynus kažkoks sūnus paklydėlis grįžo iš Marso kasyklų po dvidešimt metų pertraukos, tai susirinko visa giminė ir šventė iki paryčių. Prastai miegojau…
Kristina išėjo palikdama seniūną ramybėje. Jis dar kartą pasižiūrėjo į savo ekraną ir pradėjo ieškoti, kas nutiko Paverkalnyje, kad jam teks dabar plaukti beveik 30 kilometrų. Oras apniukęs, jūra banguota, tad ši kelionė jau nieko gero nežadėjo.
Paverkalnyje vakar vėlai vakare 22:45 jūra paplovė keturis pastolius Rytinėje pusėje ir į jūrą nugarmėjo Kazlausko ir Milašiaus ūkiniai pastatai su dviem karvėmis, penkiomis ožkomis, pusšimčiu žąsų ir septyniolika vištų. Abi karvės žuvo, ožkas ant tvarto nuolaužų nuplukdė nežinoma kryptimi, o išsigelbėjo visos 49 žąsys ir šešios vištos. Abu kaimynai patyrė po 5500 ir 7800 eurų nuostolių atitinkamai, reikalauja kompensacijos. Paskutinis vizitas pas juos buvo prieš keletą metų, kai dar dirbo senasis seniūnas. Pokalbiai buvo konfidencialūs, išklotinė nepridedama…
„Štai tau ir ataskaita iš pačio ryto. Teks važiuoti, bl#$t…” – mintyse nusikeikė Sigitas. Tie pokalbiai su kaimiečiais visada atima daug laiko. Jie pasakoja tą patį per tą patį, pastoviai pradeda skųstis dar 57 kitomis problemomis, apie kurias niekam niekada nebuvo pranešę. O jei reikia bendrauti su dviem iš karto, tai dar ir skirti juos kartais tenka jėga. Pamatę valdžios pareigūnus visada užsimano savo tarpusavio santykius išsiaiškinti ir nuoskaudas išlieti.
Sigitas nusileido į Seniūnijų pastato rūsį liftu. Pakeliui Kristina jam įdavė puodelį su kava ir darbinį planšetą. Ten jau bus visa informacija, pakeliui teks paskaityti.
Vos tik atsivėrė lifto durys, padvelkė drėgme ir vėsa. Sigitas nusileido laipteliais prie vandens kur nedideliame doke buvo pritvirtinti seniūnijos elektriniai kateriai. Jo mėgstamiausias – nr. 7. Sigitas priėjo prie katerio. Šalio jo užsidegė ekranas ant sienos. Moteriškas balsas iš ekrano tarė:
– Prašome pateikti identifikacijos numerį.
– Sigitas Šilgalis, identifikavimo numeris 142147-TSS, seniūnas.
– Jūsų maršrutas?
– Paverkalnis.
– Atstumas – 33 kilometrai, kelionės trukmė – 12 minučių.
– Pailginti kelionės laiką iki 20 minučių.
– Kelionės laikas pratęstas. Malonios kelionės. – mandagiai pokalbį baigė moteriškas balsas. Katerio kupolas atsivėrė ir Sigitas įlipo vidun. Tada atsisėdo paskutinėje kėdžių eilėje ir išsitraukė darbinį planšetą. Jis jau nepastebėjo, kaip plaukė tamsiu koridoriumi, o jo gale atsivėrė vartai į jūrą. Baltija buvo banguota, todėl Sigitas ir pailgino kelionės laiką. Skubėti nėra kur, o per bangas kateris gali paskraidyti taip, kad visus pusryčius teks palikti ant grindų. Dabar kratymo nesijautė ir Sigitas ramiai galėjo kibti į darbus.
***
Per tą 20 minučių, kol kateris skriejo Baltijos jūros bangomis iš Tauragės į Paverkalnį, seniūnas Sigitas Šilgalis spėjo pakalbėti su žmona, tris kartus su savo asistente, nuotoliniu būdu pakonsultuoti tris Skaudvilės seniūnijos gyventojus, padiktuoti keletą laiškų, pasirašyti „šūsnį“ dokumentų ir dar peržvelgti orų prognozę. Artėdamas prie Paverkalnio, jis išsitraukė savo telefoną ir iš tolo nufotografavo visą tą vaizdą, kuris nieko gero nežadėjo.
Iš tikrųjų aplink kaimą plaukiojo nuolaužų krūva. Pagal lentų ir plastikinių statinių kiekius buvo galima spėti, kad čia plaukioja ne tik Kazlausko ir Milašiaus tvarteliai, bet ir kažkas daugiau. Bangos nešiojo kelis kupetėles šieno, tarp jų plaukiojo žąsys ir antys, sukinėjosi žuvėdros. Šiukšlės taip pat metėsi į plaukiojančias saleles, o ant jų sėdėjo jūriniai paukščiai. Kvapelis irgi atskriejo ne iš maloniųjų. Peršlapusio mėšlo kvapas trenkė iš tolo, net ir per katerio kupolą.
Paverkalnis – vienas iš kelių Skaudvilės seniūnijos kaimų, turinčių tvirtą pagrindą. Priešingai, nei Tauragė, šis kaimas niekur neplūduriuoja. Po juo yra žemė. Prieš daugybę metų čia buvo tik kalvos, miškai ir pievos. Kai pradėjo kilti vanduo ir jūra pasiekė Kryžkalnį, Paverkalnis atgimė iš naujo. Čia suvažiavo visi aplinkiniai kaimai ir pradėjo statytis trobas iš visko, kas papuolė po ranka. Akivaizdu, kad visi atsivežė ir savo gyvulius, todėl konfliktai buvo užprogramuoti. Žuvo čia ir žmonių, kai vieni kaimynai su kitais bandė aiškintis, kur kas turi ganyti gyvulius ir statytis savo pastatėlius – „budinkus“, kaip jie iki šiol žemaitiškai juos vadina. Kai visa plynaukštė buvo apstatyta, gyventojai pamatė, kad jie čia niekaip netilps, jei vanduo pakils dar bent kelis metrus. O kilo jis dar keliolika metrų ir pakalnėje gyvenantys staiga atsidūrė po vandeniu. Jiems teko keltis į viršų, tačiau ten jau viskas buvo užimta. Štai ir teko statyti polius ir gyventi pakraščiuose. Poliai buvo sukalti gana paprastai, jie buvo mediniai, todėl tik laiko klausimas, kada kažkurie nebeatlaikys bangavimo ir sugrius. O dar ir žiema pasitaikė labai šalta, tai polius Rytinėje puse sukaustė ledas. Blogiausia dar laukė pavasarį, kai ledai sulūžinėjo nuo bangavimo. Baltija ledo lytis daužė tiesiai į medinius polius, todėl jie ir susilpnėjo. Apie tai žinojo Skaudvilės ir Tauragės valdžia, žinojo ir Paverkalnio gyventojai. Jie laukė, kol valdžia kažką ims daryti, o valdžia laukė, kada kaimiečiai pateiks prašymus oficialiai. Bėda ta, kad dauguma tų ant polių pastatytų „budinkų“ – nelegalūs. Vietiniai bijojo badų už nelegalias statybas, o Seniūnija – atsakomybės prieš Tauragės valdžią dėl netinkamai prižiūrimos kaimo plėtros.
Štai dabar naujojo seniūno Sigito Šilgalio ir laukė ne itin malonus pokalbis su paverkalniškiais, kurių prieplaukoje susirinko kokios dvi dešimtys. Juk ne kas dieną pats seniūnas pas juos apsilanko…
***
– Vo puone seniūne, paveizėkit. Čia buva mona „budinkiuką“ – stalds, daržinie, garažiuks i virtuviki. Daba nieka nebelika. Kap mon reks be gyvuoluku gyventi? – ašarojo vienas iš nukentėjusiųjų. Sigitas net nespėjo paklausti, kuris iš tos minios yra Kazlauskas, o kuris – Milašius. Jis tik sumurmėjo, kad kaimo žmonės neužstotų jam kelio ir duotų viską apžiūrėti. Dalis iš „palydos“ pasitraukė prie kaimyno tvarto kiek atokiau. Seniūnas vaikščiojo klibančiai lentų takeliais, pro kai kuriuos matėsi kiaurai po apačia šniokščianti jūra. Įlūžus gali būti bėdų, nes apačioje plaukiojo krūvos nuolaužų ir šiukšlių. Paprastai 5 metrus į jūrą kristi niekam ne problema, bet kai čia toks šiukšlynas, baigtis gali būti neprognozuojama. Seniūnas apžiūrėjo vietą, kur stovėjo nukentėjusiųjų pastatai ir jų vietoje likusius sveikus polius. Aplink juos jau darbavosi Milašiaus ir Kazlausko vaikai ir kaimynai, bandydami iš to, kas liko, atstatyti takus, kad galėtų vėl iš naujo prieiti prie polių ir ant jų suręsti naujus „budinkus“. Netoliese bliovė pririštos išsigelbėjusios ožkos ir gagėjo į narvelius sukištos žąsys, laukdamos naujų laikinų namų. Sigitas išsitraukė darbinį planšetą, viską nufilmavo. Kaimiečiai, pamatę kamerą, iš karto pasitempė, piktus veidus pakeitė šypsenos, kažkuris dar spėjo ranką per pečius kaimynui iš kairės užmesti. Lyg pozuotų naujienų leidiniui…
– Kur galime pasikalbėti ramiai, ponas Kazlauskai ir Milašiau? Turim aptarti, ką darysim toliau. – nustatęs kiek įmanoma tvirtesnį balso toną, ištarė Sigitas. Milašius nusivedė seniūną pas save į namus, iš paskos nutipeno ir Kazlauskas rankomis pamojuodamas ir taip parodydamas visiems likusiems skirstytis ir eiti savais keliais.
Trys vyrai nulipo nuo lentinių takelių ir atsistojo ant tvirtos žemės. Sigitas net susvyravo, žengęs kelis žingsnius. Ant žemės jis nestovėjo jau keletą mėnesių nuo tos paskutinės kelionės į Žemaičių salą.
Milašiaus namai buvo plytiniai, tačiau kai kurie priestatai – iš medžio. Matėsi, kad jie statyti kiek vėliau iš to, kas pakliuvo po ranka. Normalios medienos Paverkalnyje nebebuvo likę jau kuris laikas, kai visi miškai buvo iškirsti, o žemė išdirbta ir paskirstyta gyventojams daržams. Milašius gyveno ne itin pasiturinčiai. Namuose tvyrojo keistas kvapas, greičiausiai nuo pelėsio, kuris čia buvo nuolatinis gyventojas tiek ūkiniuose pastatuose, tiek gyvenamuosiuose namuose. Virtuvėje sukiojosi moteriškė, greičiausiai Milašiaus žmona. Ji iš karto puolė siūlyti seniūnui arbatos ir ant stalo padėjo didžiulį naminį dar šiltą pyragą – lyg ruoštųsi seniūno atvykimui iš anksto. Sigitas nuo arbatos ir pyrago neatsisakė, tik darbiniu planšetu nufotografavo stalą ir įrašė garso įrašą:
– Esu Kazimiero Milašiaus namuose Paverkalnyje. Milašiaus šeima pavaišino arbata ir naminiu pyragu. Pradedame susitikimą. Dabar yra 10 valandų 54 minutės. – ir padėjo planšetą ant stalo. – Susitikime dalyvauja seniūnas Sigitas Šilgalis, namų šeimininkas Kazimieras Milašius ir Arūnas Kazlauskas, abu nukentėję po polių lūžio ir praradę ūkinius pastatus su naminiais gyvuliais. Kada paskutinį kartą poliai buvo sutvirtinami?
– Niekada! – atšovė iki šiol gana tyliai ir santūriai elgęsis Kazlauskas. Reikalauju 8000 eurų žalos atlyginimo! Tuojau pat!
– Pone Arūnai, situacija yra sudėtinga, – ramiu balsu pradėjo seniūnas. – Jūsų pastatai buvo nelegaliai pastatyti. Savivaldybė nedavė leidimo statyti tvartų ir ten laikyti gyvulių. Nemačiau jų palaikų, todėl negaliu užfiksuoti, ar gyvuliai buvo ženklinti. Dabar prieš jus nesiimsime jokių pažeidimų tyrimo, nebent kaimynai pasiskųstų ir mums praneštų, kad pažeidžiate jų teises ir trikdote jų gyvenimą. Mūsų susitikimo tikslas – aptarti galimus tolimesnius veiksmus. Matau, kad jau bandote likviduoti avarijos liekanas. Deja, naujų pastatų statymas toje pačioje vietoje problemos neišspręs. Mano pasiūlymas yra pradėti nuo polių stiprinimo. Noriu įtraukti į pokalbį Tauragės savivaldybės jūrų inžinierių Skirmantą Pakalnį. – Seniūnas tada paspaudę ant stalo stovinčiame planšete susijusių asmenų kontaktus ir po keliolikos sekundžių ekrane pasirodė jūrų inžinieriaus veidas. Matėsi, kad jis kažkur plaukia kateriu.
– Pone Pakalni, čia kalba Skaudvilės seniūnas Sigitas Šilgalis. Ar galite mums skirti 5 minutes laiko? Esu Paverkalnyje, kur vakar vakare lūžo keturi seni mediniai poliai ir sukėlė pragaištingą avariją. Jos metu žmonės nenukentėjo, bet žuvo naminiai gyvūnai, buvo patirti rimti finansiniai nuostoliai. Kokie galimi techniniai šių polių problemų sprendimai?
– Sveiki, pone seniūne, paverkalinškiai… Ši problema mums yra gerai žinoma, nes kiti Tauragės apskrities žeminiai kaimai taip pat susiduria su panašiais sunkumais. Yra trys sprendimo variantai: pirmasis – sutvirtinti esamus polius geležiniais lakštais, nes jie dėvisi nuo ledo pavasarį ir ten plaukiojančių šiukšlių. Taip pat poliai būtų impregnuoti specialia nanomedžiaga. Taip jų tarnavimo laiką prailgintume dar kokį dešimtmetį. Antras variantas – keisti polius betoniniais. Jie patvaresni ir ilgaamžiškesni, tačiau reikės samdyti plaukiojančią poliakalę. Trečias variantas – statyti naujovišką sukabinamą pontoną, ant kurio būtų galima statyti bet kokius pastatus. Kai nuspręsite, susisiekite su manimi dėl tolimesnių konsultacijų. Sėkmės!
– Viso gero inžinieriau, – Sigitas nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką planšeto ekrane. Tada paskambino savo asistentei Kristinai.
– Ponia Kristina, prašau peržiūrėti jūrų inžinieriaus pasiūlymus ir paskaičiuoti visų trijų variantų preliminarias sąmatas. Aukštis iki vandens yra apie penkis metrus. Gylį šalia Paverkalnio pasitikslinkite su jūrų geologais. Reikia skubiai, per pusvalandį.
– Taigi, ponai, pratęskime mūsų susitikimą. Variantus girdėjote. Netrukus atsiųs paskaičiavimus, kiek kas galėtų kainuoti. Akivaizdu tik tai, kad savivaldybė šiuo metu negali jums skirti lėšų. Tai bus galima padaryti tik kitais metais, jei dabar parašytumėte prašymus dėl paramos. Teks jums susimesti patiems su kaimynais. Aš tikrai rekomenduočiau keisti tuos polius betoniniais, nes pontono kaina bus labai didelė. Poliakalė dabar dirba kažkur kitur, bet manau, kad per kokį mėnesį atsilaisvintų. Kiek polių įkalsite, tiek ir naujų pastatų ant jų galėsite pasistatyti. Aišku, viską turite daryti legaliai…
– O jei nelegaliai?.. – įsiterpė Milašius, kiek sutrikęs dėl tokio susitikimo eigos.
– Primenu, kad mūsų susitikimas yra įrašomas, todėl nelegalių sprendimų jums siūlyti tikrai negaliu ir to daryti nerekomenduoju. Ant polių turi būti daroma specialiai pastatams pritaikyta betoninė perdanga, ant kurios statysite namus arba ūkinius pastatus pagal savivaldybės išduotus leidimus. Štai, atėjo mūsų sąmatos. Peržiūrėkime. Polių sutvirtinimas…
Sigitas dar pusvalandį aiškinosi su sutrikusiais kaimiečiais polių statymo niuansus. Po susitikimo, jis išjungė planšetą ir paguldė ekranu į apačią.
– Forminkite kaip žemės ūkio technikos laikymo aikštelę. Tada ten galėsite statyti viską, ką norite. Inspektoriams pasakysite, kad laikote žemės ūkio techniką, o vištos ir ožkos šiaip užėjo į patalpas. Kiekvienais metais užsakykite dar po vieną eilę gelžbetoninių polių. Taip per keletą metų praplėsite kaimą, bet būsite tikri, kad audros jūsų nesulaužys. Jokių kompensacijų dabar nebus. Kitais metais susisiekite su manimi, tada padėsiu užpildyti visus reikiamus dokumentus ir paraiškas kaimo plėtros paramai gauti. Bet prieš tai turėsite padaryti namų darbus – tapti vieningi su savo kaimynais. Nesipešti, nesiginčyti, o dirbti kartu. Kai reikės mestis pinigus bendram labui, draugystė padės geriau, nei priešiškumas. O dabar noriu padėkoti už arbatą ir pyragą – jis labai skanus. Pas mus Tauragėje tokių niekur nerasi… Ačiū už laiką ir prašau mane palydėti prie katerio – pats kelio niekaip nerasiu.
Sigitas žiūrėjo į susimąsčiusius paverkalniškių veidus. Juose ir be specialių prietaisų buvo galima įskaityti – „iš kur gauti pinigų?“ Naudodamasis proga, kol jie dar neatsipeikėjo nuo sąmatoje pamatytų skaičių, seniūnas, lydimas, Milašiaus, nuskubėjo prie savo katerio. Tik prie jo Milašius įsidrąsino:
– Bet mes tiek pinigų neturem…
– Žinau. Bet jūs esate labai nagingi ir sumanūs žmonės, kad ant vienos kalvos tokį kaimą pasistatėte ir dar sugebate gyvulius auginti. Kažką tikrai sugalvosite. Tik būkite vieningi. Baltija negailestinga ir atsiskyrėlius praryja iš karto.
Sigitas sėdo į savo katerį. Sumurmėjo maršrutą „Tauragė“ ir paliko Milašių stovintį ant prieplaukos ir žiūrintį, kaip tolsta seniūno kateris. Prieplaukoje stovėjo kelios medinės valtys, jokių elektrinių katerių. Per tiek metų gūdus Lietuvos kaimas taip ir išliko gūdumoje.